Daugelio asmenybių, dar žinomų kaip disociacinis sutrikimas, atpažinimas ir bulius; sveiki sveiki

Disociacinis tapatumo sutrikimas, anksčiau žinomas kaip kelios ar kelios asmenybės daugybinis asmenybės sutrikimas , yra sudėtinga psichologinė būklė, kai sergantysis turi dvi ar daugiau skirtingų asmenybių ir savo ruožtu perima ją patiriančio asmens sąmonę.

Kai kurie iš mūsų dažnai patiria atsiribojimą, dar vadinamą situacijomis, kai mus apninka, svajoti , svajodamas ar dirbdamas. Disociacinis tapatumo sutrikimas yra sunkesnė atsiribojimo forma, dėl kurios žmogus praranda minčių, prisiminimų, jausmų, veiksmų kontrolę ir suvokia savo tapatybę. Šios skirtingos tapatybės paprastai turi skirtingus pavadinimus, skirtingą temperamentą savęs vaizdas kuris taip pat yra skirtingas.

Kas sukelia daugybinį asmenybės sutrikimą?

Nėra aiškaus paaiškinimo, kodėl asmuo gali kentėti dėl disociacinio tapatumo sutrikimo. Nors su šia liga susiję daugybė veiksnių, žmonės, turintys disociacinį tapatumo sutrikimą, dažniausiai patiria traumuojančią patirtį, ypač vaikystėje. Ši traumuojanti patirtis gali pasireikšti pakartotine emocine prievarta, fizine prievarta ar seksualine prievarta. Dėl šios patirties žmogus, atrodo, sukuria savigynos mechanizmą, sukurdamas kitą asmenybę už savo sąmonės ribų, kad išvengtų patirtos intensyvios traumos.

Disociacinio tapatumo sutrikimo, dar žinomo kaip kelios asmenybės, simptomai

• Pagrindinė daugybinio asmenybės sutrikimo ypatybė yra dviejų ar daugiau skirtingų asmenybių, kurios pakaitomis perima arba kontroliuoja save, atsiradimas.
• Kiekviena iš šių asmenybių turi skirtingą vardą, mąstyseną, įpročius, kalbos stilių, fizines savybes ir net rašymo stilių.
• Gali pasireikšti tokie požymiai kaip depresija, per didelis nerimas, dažnas kaltės jausmas ir agresija. Galimos ir garso, ir vaizdo haliucinacijos. Vaikystėje žmonės, turintys disociacinį tapatumo sutrikimą, taip pat turi polinkį į elgesio problemas ir sunkiai sutelkia dėmesį mokykloje.
• Nuotaikos pokyčiai (nuotaikų kaita), panikos priepuoliai, fobijos, valgymo sutrikimai, miego sutrikimai (pvz., nemiga ir vaikščiojimas miegant), per didelis galvos skausmas ir erekcijos disfunkcija taip pat dažnai lydi disociacinį tapatybės sutrikimą.
• Taip pat dažnai susiduriama su atminties problemomis, ypač prisiminimais, susijusiais su dabartiniais ir buvusiais įvykiais, susijusiais žmonėmis, vieta ir laiku. Kiekvienos asmenybės asmenybė gali turėti skirtingus prisiminimus. Kai pasyvi asmenybė ima viršų, atsiradę prisiminimai dažniausiai būna migloti ar net prieštaringi pirminiam įvykiui. Tuo tarpu labiau dominuojanti ar sauganti asmenybė turi pilnesnę įvykio atmintį. Taigi neretai sergantieji neprisimena, kodėl jie buvo tam tikru laiku ir vietoje.
• Kiekviena asmenybė dažniausiai atsiranda todėl, kad yra trigeris. Kai viena asmenybė ima viršų, ši dominuojanti asmenybė gali ignoruoti kitą asmenybę ar net patirti atskirą konfliktą. Perėjimus iš vienos asmenybės į kitą dažniausiai sukelia psichosocialinis stresas.

Kuo skiriasi disociacinis tapatumo sutrikimas nuo bipolinio sutrikimo?

Disociacinis tapatumo sutrikimas, turintis daugiau ar mažiau tuos pačius bruožus ir simptomus, dažnai yra klaidingas kaip bipolinis sutrikimas. Bipolinis sutrikimas yra neįprastų nuotaikos, energijos ir aktyvumo pokyčių pasireiškimas. Šis sutrikimas taip pat vadinamas maniakine-depresine liga, kurios metu sergantysis patirs dvi fazes, būtent maniakinę ir depresinę. Maniakinė fazė įvyksta tada, kai pacientas jaučia, kad turi daug energijos, yra susijaudinęs ir yra aktyvesnis nei įprasta, todėl sunku miegoti, kalbėti labai greitai, jaustis galinčiam atlikti įvairius dalykus vienu metu ir linkęs daryti rizikingus dalykus. Nors depresinė fazė yra priešinga maniakinei fazei. Šios dvi fazės yra labai skirtingos, o skirtumai tarp jų būna intensyvūs ir drastiški.

Pagrindinis skirtumas tarp bipolinio sutrikimo ir disociacinio tapatumo sutrikimo yra priežastis. Esant disociaciniam tapatumo sutrikimui, praeities trauma dažniausiai yra pagrindinis sutrikimo sukėlėjas. Tuo tarpu sergant bipoliniu sutrikimu smegenų struktūra, genetika ir paveldimumas vaidina didesnį vaidmenį. Disociacinio tapatumo sutrikimo pokyčius tarp vienos ir kitos asmenybės dažniau sukelia psichosocialinis stresas, tuo tarpu esant bipoliniam sutrikimui yra aiškesnis modelis. Pavyzdžiui, manijos fazė vyksta vieną savaitę, o po to - 2 savaites.

Disociacinį tapatumo sutrikimą turinčių žmonių terapija

Disociacinį tapatumo sutrikimą turinčių žmonių gydymas gali trukti metų metus. Žmonėms, turintiems disociacinį tapatumo sutrikimą, rekomenduojamos kelios terapijos rūšys:

• Psichoterapija: suaugusiems psichoterapija gali trukti nuo penkerių iki septynerių metų. Pagrindinis terapijos tikslas yra „sujungti“ kelias esamas asmenybes, kad jos taptų viena visa asmenybe. Psichoterapija taip pat padeda kenčiantiems nuo traumų, sukeliančių kitas asmenybes. Atliekant veiksmus paprastai tiriama, kokios asmenybės atsiranda, įveikiamos traumos ir sujungiamos kelios esamos asmenybės į vieną.
• Šeimos terapija: atlikta siekiant suteikti daugiau aiškumo šeimoms apie disociacinį tapatumo sutrikimą. Informuokite šeimą, kokie pokyčiai įvyks, ir stebėkite asmenybės pokyčių požymius ar simptomus.
• Gydymas: nors nėra konkretaus vaisto, kuris galėtų išgydyti disociacinį tapatumo sutrikimą, tokius simptomus kaip nerimas ir depresija galima gydyti antidepresantais.